žiotys

žiótys sf. pl. (1) Š, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, (3) Rtr, BŽ350 1. K, BŽ350, LzP nasrai, snapas; burna: Pagavęs vikšrą, žvirblis skrenda prie savo lizdo ir kiša alkanam žvirblaičiui į žiotis J.Jabl. Gervė savo snapą su galva tuoj vilkui į žiotis įleido J.Jabl. Pamatęs mane, žandaras, savo barzdotas žiotis išžiodinęs, paleido gerklę Pt. Tokios plačios [lėlių] žiotys – tai priemonė gaudyti skrendantiems vabzdžiams T.Ivan. Katino žiotys plačiai atsiveria, šnypščia ir spjauna mano pusėn katinišką grasinimą: nelįsk! rš. Plačiose [lydekos] žiotyse daug aštrių, į vidų užlenktų dantų rš. | prk.: Raketa it paukštis išgąsdintas skrenda vandens paviršiumi, veržiasi iš nakties žiočių, praryjančių sodybas, kaimus ir miškus J.Gruš. 2. Š, Prn, Ut metmenų tarpas, kuriuo leidžiama šaudyklė: Kur žiótys kečias, te ir kiša šaudyklę Jdp. Žióčių ner̃, ner̃ kur šaudyklę kišt PnmŽ. Žiótys jau mažos, nebelenda šaudyklė Aln. Mini [pakojas], tada audekle pasdirba žiótys, ir audi Kp. Iš skieto, iš nyčių darosis žiótys Bsg. Skrituliukai nytis kiloja ir pasidirba žiótys PnmR. Prastos žiótys, reikia pakelt nytes aukščiau Čk. Par žiótis šaudyklę vis kiša Lnkv. Be nyčių žiótys nesidarytų Pun. Tosna žiotysna svaidai šaudyklę Rš. Menkai praskėstos žiótys, neperšausiu šaudyklės Pns. Neina aust, žiótys nepasidaro Skr. Audėja sėdasi į stakles, šeivą įstato į šaudyklę, pagal reikalą mina pakojas, ir pasidaro žiotys, per audeklo žiotis su šaudykle permeta siūlą, vėl pamina pakojas ir muštuvais prispaudžia ją rš. Kad tau žiótys būtų kaip vilko gerklė (sakoma, veriant audeklą į stakles) Pnm. Kai užsimeta audimą, siunčia piemenuką žióčių parnešt (juok.) Snt. Taigi, nusiuntė tą žioplį žióčių parnešt, o tas ir nuėjo Brt. Jei pakojų neišmina, siunčia mergą žióčių pasiskolint. Mergą kaimynė vandeniu perlieja Lnkv. Nu ir velki namo žiótis (esi sugėdintas, kai paprašai duoti žiočių) Dt. Per Jurgines nedaro žiočių [audžiant], kad vilkai nepripultų prieg gyvulių LTR(Auk). Žiokitės, žiotelės, kaip vilkas an ožkos ir anyta ant marčios LTR(Slk). ^ Žiotys žiojas, grynas skylės ieško (audžia) Dglš. 3. M, DŽ, NdŽ, LEXXXV358 anga iš burnos į nosiaryklę: Skiemeninei žmogaus kalbai drauge su gerklomis didžiulės reikšmės turi burna, žiotys, liežuvis ir lūpos rš. Užpakalyje burnos ertmė pro neporinę angą – žiotis – susisiekia su rykle rš. Paukščių balso aparatas glūdi kaip pas mus, žiotyse, bet giliau krūtinės ertmėje T.Ivan. 4. E, BTŽ, DŽ, NdŽ bot. angelė, vedanti į vainikėlio ar taurelės vamzdelį: Žiotys – vienlaiškės taurelės dalis LTII436. Raktažolės vainikėlio žiotys geltonos rš. 5. LEVIII353 upės įtekėjimo vieta: Upės žiotys J.Jabl. Upė turi du galu – pradžią, versmes (kur prasideda) ir pabaigą, žiótis J. Prūsų su gotais susisiekta Pavyslyje ties žiotimis ir Paaismaryje K.Būg. Žiótys, kur upelis inpuola Kb. Čia visur ir ypač arčiau Nemuno žiočių pastebėta kuršiškų vietovardžių rš. Užėmęs žiotis, ordinas kilo upėmis aukštyn A.Janul. 6. anga, skylė, landa: Pečiadangstė žudengia [pečiaus] žiótis Pls. Žiótys kamino, pečio Pls. Kaip važiavo, tai tiesiai žiotýs[na] ir invažiavo Ds. Tolumoj pabūklų žiotys riaugsi E.Miež. Po jo kojomis buvo tunelio žiotys: į žiotis smigo spindintis geležinkelio bėgių siūlas rš. Liepsna stipriausiai ardo [krosnies] degiklių žiotis rš. Jis kėlė neklusnų balkį, norėdamas jo viršūnę įsprausti į kitos gegnės žiotis rš. | prk.: Esi jau beveik pražuvęs, pragaro žiotin pakliuvęs J.Mik. ║ GTŽ, PolŽ¹287 techninių įrenginių anga: Vieta, kur drenažo vamzdžiai iš žemės eina į paviršių, vadinama žiotim rš. Žiočių aukštis PolŽ60. Žiočių gilumas PolŽ70. Preso apkabos žiotys plačios ir ilgos rš. Gręžinio pradžia vadinama žiotimis rš. Rinktuvui išvesti į kanalą vartojamos gelžbetoninės žiotys rš. Ketiniai vamzdžiai su žiotimis naudojami žemės ūkyje išoriniam vandentiekio tinklui įrengti rš. 7. ugniakalnio viršūnė, krateris: Iš skilusio kalno žiočių veržiasi dūmai, pelenai ir garas Mš.